Autoriaus archyvas: kestas

Apsaugos kameros su judesio davikliu

Šiais laikais žmones nustebinti yra labai sunku, ypač kai kalbama yra apie naujausias technologijas. Jos labai sparčiai tobulėja, o pagrindinė to priežastis yra siekis palengvinti kasdienį žmonių gyvenimą bei sutaupyti kuo daugiau energijos, nes ši yra be galo svarbi. Šiandien pakalbėsime apie vieną įrenginį, kuris yra labai plačiai naudojamas įvairiose vietose be to yra gan ekonomiškas, tai – apsaugos kameros su judesio davikliu. Kaip ir galima suprasti iš pavadinimo, tokios kameros nuo kitų skiriasi tuo, kad suveikia tik tada, kai to prireikia. Tai reiškia, kad jei kamera nefiksuoja jokio judesio toje teritorijoje į kurią kamera nukreipta, tuomet ji veikia tik budėjimo režimu ir taip taupo elektros energiją. Kai tik teritorijoje užfiksuojami kokie nors judesiai, tuomet kamera automatiškai įsijungia.

Tokios apsaugos kameros dažniausiai yra naudojamos naktį. Taip pat jas pravartu naudoti ir dieną, jei kameros yra skirtos stebėti kokius nors sandėlius ar kitą teritoriją, kurioje veiksmas vyksta retai. Tokiose vietose apsaugos kameros su judesio davikliu pasitarnauja labiausiai nes, kaip jau minėjau, yra taupoma energija, todėl, kad vaizdo nuolatos įrašinėti nereikia. Taip pat tokios kameros vis dažniau naudojamos ne tik įmonių bei didelių objektų savininkų, tačiau ir paprastų gyventojų. Dažniausiai žmonės taip pat galvoja apie savo finansus, todėl renkasi patį ekonomiškiausią variantą, be to, įprastos kameros, kurios vaizdą filmuoja nuolatos yra jau atgyvenusios todėl nenuostabu, kad žmonės renkasi naujausius gaminius, o apsaugos kameros su judesio davikliu yra būtent tokios.

Tačiau tokių kamerų panaudojimas, nors ir retai, tačiau gali būti apribojamas. Tinkamai jų panaudoti niekaip neišeis vietose, kuriose nuolatos vyksta judėjimas. Tai gali būti prekybos centras, miesto aikštė ar kita populiari bei nuolatos žmonių lankoma vieta.
Taigi, jei norite apsaugoti savo namus sandėlį ar kokį kitą objektą ar vietą bei tuo pačiu sutaupyti kaip įmanoma daugiau lėšų, tuomet apsaugos kameros su judesio davikliu yra tiesiog idealus variantas. Tokios kameros ne tik taupo energiją tačiau turint jas jums nereikės nuolatos atsukinėti vaizdo įrašo ar visą laiką budėti prie monitoriaus, nes jei tik atitinkamoje aplinkoje įvyks koks nors judėjimas, kamera iš karto įsijungs ir viską įrašys, tad tiksliai žinosite, kad visuose įrašuose bus kažkas užfiksuota ir jums nereikės to ieškoti.

 

Nekilnojamojo turto vertę įtakojantys fiziniai veiksniai

Individualūs arba fiziniai faktoriai lemia konkretaus nekilnojamojo turto objekto vertę, nes jie susiję su turto esminėmis savybėmis. Galima išskirti šiuos pagrindinius fizinius veiksnius lemiančius nekilnojamojo turto vertę:

  • Nekilnojamojo turto vieta;
  • Aplinkos būklė (kraštovaizdžio ypatumai, socialinė infrastruktūra,  teritorijos vystymosi perspektyvos);
  • Pastato būklė (pastato statybos kokybė, esamas pastato nusidėvėjimas, laiptinės būklė);
  • Pastato laikančiųjų konstrukcijų rūšis (blokinės, mūrinės, monolitinės, medinės);
  • Pastato tūriniai – planiniai sprendimai (butų skaičius pastate, aukštų skaičius, butų skaičius laiptinėje, liftų kiekis, pastato dizainas ir kt.);
  • Komunikacijų funkcionavimas (vandentiekio, kanalizacijos, elektros, šildymo sistemų funkcionavimas);
  • Šildymo sistema (pvz., itin paklausūs butai autonominis šildymas, arba su šildymo sistema su individualiu reguliavimu);
  • Buto būklė (buto įrengimo lygis, dizainas, poreikis remontui ir kt.);
  • Bendras plotas;
  • Buto tūriniai – planiniai sprendimai (buto bendras plotas, kambarių skaičius ir jų plotai, išplanavimo racionalumas, langų išdėstymas, lubų aukštis, šviesos pakankamumas, balkonas ir pan.);
  • Buto išsidėstymas pastate (aukštas, langų orientacija pasaulio šalių atžvilgiu);
  • Buto eksploatavimo išlaidos (mokesčiai už komunalines paslaugas, namo priežiūra, kitos išlaidos);
  • Papildoma įranga (signalizacija, integruotos audio, video, kompiuterinės sistemos, integruoti baldai, vėdinimo, kondicionavimo sistemos ir pan.)
  • Kaimynai;
  • Vaizdas pro langus;
  • Komunikacijos;
  • Statybos metai;
  • Mašinų stovėjimo aikštelė.

Kiekvienam miestui būdinga savita teritorinė miestų diferenciacija, tačiau pagrindinė šio pasiskirstymo priežastys įvairiuose miestuose yra panašios. Miesto struktūrą sudaro tą terpę, kurioje vysta nekilnojamojo turto rinkos procesai, todėl ji daugiau ar mažiau veikia bendruosius nekilnojamojo turto kainų teritorinės diferenciacijos ypatumus mieste. Pastebėtina, jog kainos miesto centre bei pagrindinėse gatvėse yra aukštesnės, o tolstant nuo jų kainos krenta. Viena iš akivaizdžių nekilnojamojo turto kainų skirtumo priežasčių yra funkciniai jo skirtumai, todėl galima teigti, jog skirtingų funkcijų zonose vyraus skirtingas nekilnojamais turtas ir, žinoma, skirtingos kainos. Taigi pagrindinis faktorius įtakojantis nekilnojamojo turto kainą yra vieta. Prestižiniuose rajonuose nekilnojamasis turtas yra brangiausias. Vilniaus mieste yra toks turto verčių pasiskirstymas pagal dislokacijos vietą (2 lentelė):

 

2 lentelė. NT verčių pasiskirstymas pagal dislokacijos vietą

 

Nekilnojamojo turto vieta Grupė
Centras, Senamiestis, Užupis 4
Naujamiestis, Antakalnis, Žvėrynas 3
Viršuliškės, Karoliniškės, Lazdynai, Fabijoniškės, Justiniškės, Šeškinė, Pašilaičiai, Pilaitė, Žirmūnai, Jeruzalė, Baltupiai, Santariškės 2
Žemieji Paneriai, Grigiškės, Naujoji Vilnia ir visi kiti  mikrorajonai 1

Taigi galima teigti, jog brangiausias nekilnojamasis turtas esantis mikrorajonuose priklausančiuose ketvirtajai grupei- Centras, Senamiestis, Užupis. Trečiąją grupę sudaro- Naujamiestis, Antakalnis, Žvėrynas. Antrojoje grupėje yra visi „miegamieji“ mikrorajonai- Viršuliškės, Karoliniškės, Lazdynai, Fabijoniškės, Justiniškės, Šeškinė, Pašilaičiai, Pilaitė, Žirmūnai, Jeruzalė, Baltupiai, Santariškės. Ketvirtąją grupę sudaro- Žemieji Paneriai, Grigiškės, Naujoji Vilnia ir visi kiti  anksčiau nepaminėti mikrorajonai.

Antrasis fizinis veiksnys yra fizinė būklė, jos grupavimas yra toks (3 lentelė):

3 lentelė. NT grupavimas pagal fizinę būklę.

 

Būklė
Grupė
Naujas 4
Naujas (dalinė apdaila) 3
Senas (suremontuotas) 2
Reikia remonto 1

Pirmąją grupę sudaro tie objektai, kuriems reikia remonto, antrąją- seni, bet suremontuoti objektai, trečioje grupėje yra nauji objektai su daline apdaila; ketvirtojoje- nauji, visiškai įrengti objektai.

Nekilnojamojo turto objektų grupavimą pagal laikančiąsias konstrukcijas sudaro mūrines, monolitines, blokines bei medines konstrukcijas turintys objektai (4 lentelė).

4 lentelė. NT grupavimas pagal laikančiąsias konstrukcijas.

 

Laikančiųjų konstrukcijų rūšis Grupė
Mūrinės 4
Monolitinės 3
Blokinės 2
Medinės 1

Minėtuose nekilnojamojo turto fizinių savybių grupėse, geriausiai vertinamos individualiosios savybės buvo priskiriamos ketvirtajai grupei. Mažiausiai patrauklios savybės- pirmajai. Taigi remiantis grupėmis, brangiausią nekilnojamąjį turtą Vilniaus mieste galima apibūdinti taip: tai mūrinis, naujos statybos, visiškai įrengtas objektas esantis Senamiestyje, Centre arba Užupyje. Kiti fiziniai faktoriai taip pat turi nemenką įtaką turto vertei. Kalbant apie tą patį brangiausią nekilnojamąjį objektą Vilniaus mieste svarbu paminėti ir tai, jog jo vertę padidintų ir gražus vaidas pro langą (pvz.: į Gedimino pilį) bei automobilio stovėjimo vieta, kaip žinoma, tai šiandien miesto centrui tai itin aktuali problema. Dažniausiai prioritetiniais laikomi aukštai, kurie yra ne pirmame ir ne paskutiniame aukšte, tačiau kalbant apie Senamiestį, paskutiniai aukštai yra mėgstami dėl galimybės įsirengti palėpę.  Taigi, jei šį objektą įvardintume kaip gyvenamąjį tada buto aukštas turėtų būti aukščiau nei pirmame, o geriausiai viršutiniame aukšte. Taip gali būti apibrėžiamas brangiausias nekilnojamojo turto objektas Vilniaus mieste.

šaltinis: http://www.lhr.lt/veiksniai-lemiantys-nekilnojamojo-turto-kaina-kas-itakoja/

Transporto stotelės nuo Amerikos iki Vilniaus

Visuomeninio transporto techninės galimybės leidžia miesto teritorijoje važiuoti nuo kelių iki 60 km/h greičiu, vežti iki kelių šimtų Daugeliui šios transporto priemonės yra pakankamai patogios. Tačiau tradicinių miesto transporto rūšių efektyvumas metai po metų mažėja, kiekybinis jų gausėjimas daugeliu atvejų yra ribotas ir nebepatenkina ypač miestų

Normaliomis sąlygomis iki visuomeninio transporto stotelės turėtų būti ne daugiau kaip 5 min, kelio, turėtume laukti ne ilgiau kaip 1-2 min. ir važiuodami miesto ribose sugaišti ne daugiau 25— 30 min. Reikėtų, kad norintiems pakaktų vietų sėdėti, nevargintų triukšmas, vibracija ir pan. Patenkinti visas šias sąlygas gana sunku, nes ribotos tebėra dabartinių transporto rūšių techninės galimybės. O keleivių skaičius, važiavimo atstumai kasmet didėja, nes kyla pragyvenimo lygis, lieka daugiau laisvo laiko, įvairesnės darosi poilsio formos ir geografija, taip pat plečiasi miestų teritorijos.

automobiliu-supirkimas-stoteles-vilnius

Jav – amerika – japonija

Išsivysčiusiose kapitalistinėse šalyse stichiškai augant miestams jų teritorijos susilieja ir užima milžiniškus plotus. Pavyzdžiui, JAV susidarė vadinamasis megapolis — ištisai apstatyta 1000 km ilgio ir vietomis net 200 km pločio juosta, kuri užima tik 8,5% visos šalies teritorijos, o gyvena čia net 24% visų amerikiečių. Panaši padėtis ir Japonijoje: Tokaido megapolyje sukoncentruota 43% šalies gyventojų. Nustatyta, kad tokiuose supermiestuose gyventojai nuvažiuoja 50-100 kartų daugiau kilometrų negu paprastuose.

Vilnius – jo augimas ir transportas – supirkimas

Mūsų šalies miestai auga planingai toks kaip Vilnius. Tokių hipertrofuotų jų plėtimosi pavyzdžių neturime ir, matyt, neturėsime. Tačiau keičiasi apgyvendinimo formos, atsiranda aglomeracijos, kuriose gyventojų kelionės darosi intensyvesnės ir ilgesnės. Automobilių kiekis didėja gatvėse, taip pat atsiranda problemos su statymų kiemuose. Daug automobilių stovi išvis neprižiūrimi. Pasak automobilių supirkėjų tai puikus šansas užsidirbti. Automobilių supirkimas Vilniuje pasak jų pelningiausias miestas iš visų kitų Lietuvos miestų.

Iš miesto transporto rūšių patogiausias yra individualus transportas. Kol individualių automobilių nedaug, privalumai išnaudojami visiškai. Konkuruoti su miesto visuomeniniu transportu individualūs automobiliai pradėjo 1926 m. JAV, kai tūkstančiui gyventojų jų buvo 65, Didžiojoje Britanijoje — 1946 m. (40-50 automobilių 1000 gyventojų). Mūsų respublikos miestai praktiškai jau pasiekė toki pat automobilizacijos lygi. Jau šiuo metų centrinės Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir kitų miestų gatvės bei sankryžos perkrautos, pasiekta pralaidumo. Mažėja greitis, miesto transporto pajėgumas, o individualaus transporto greitis spūsties valandomis tesiekia 9-10 km/h. Žodžiu, visuomeninio ir individualaus transporto konkurencija nieko gero neduoda. Ne veltui išsivysčiusiose kapitalistinėse šalyse, kur nepaprastai daug individualių automobilių, visuomeninis transportas apleistas.

Užsienio šalių patyrimas rodo, kad grįžti prie visuomeninio transporto masinės automobilizacijos sąlygomis nepaprastai sunku. Vis dėlto tai bandoma daryti gana įvairiais, iš pirmo žvilgsnio net keistokais būdais. Pavyzdžiui, Niujorko centre nerekonstruojamos magistralinės gatvės vien dėl to, kad po rekonstrukcijos tų gatvių apkrovimas būtų dar didesnis… Ieškoma ir radikalesnių sprendimų: kuriamas naujas miesto transportas, tobulinamos jau egzistuojančios transporto sistemos. Stengiamasi sukurti toki miestų transportą, kuris turėtų ne tik visuomeninio bei individualaus transporto teigiamų ypatybių, bet ir visiškai naujų savybių, užtikrinančių saugų eismą, dideli greiti, važiavimo komfortą, eksploatacijos ekonomiškumą.

Mūsų šalyje visuomeninio ir individualaus transporto santykiai nėra įtempti, nes automobilizacijos lygis dar nėra pernelyg didelis. Jis sparčiai kyla, tačiau ir ateityje miestuose lemiamą reikšmę turės visuomeninis transportas. šalies liaudies ūkio ir miestu planavimas sudaro prielaidas efektyviai panaudoti visas transporto rūšis. Tačiau ir mūsų šalies miestams iškyla tradicinių transporto sistemą tobulinimo naujų kūrimo būtinumas.

šaltinis: Troleibusai važiavo kai dar automobilių nebuvo

APDAILOS DARBŲ TECNOLOGIJA

Didelę gyvenimo dalį žmogus praleidžia patalpose – darbe, svečiuose, parduotuvėse ir, žinoma, namuose. Jį supanti aplinka – patalpų įrengimas, jaukumas, apdaila – turi didelės įtakos gyvenimo ir darbo sąlygoms, nuotaikai, gali padidinti arba sumažinti darbo našumą, o sutvarkytas ir suderintas pastatų patalpų interjeras bei eksterjeras parodo valstybės ekonominę būklę bei socialinę pažangą.

            Patalpų apdaila – sunkaus ir kruopštaus dažymo darbo rezultatas. Dažytojas paskutinis iš statybininkų palieka statomą objektą, taigi nuo jo atlikto darbo didele dalimi priklausys estetinis patalpų vaizdas, ar jose bus gera dirbti, jauku gyventi, malonu ilsėtis.

            Dažytojo darbas bus efektyvus tik tuo atveju, jei jis sugebės teisingai įvertinti dažomo paviršiaus medžiagą, jos stovį ir deramai bei kruopščiai apdoros paviršius. Tinkamas paviršių paruošimas ypatingai svarbus dažymo darbe, nes dauguma dažymo problemų kyla dėl nekokybiško paviršių apdorojimo.

Taigi dažymo darbų paskirtis yra ta, kad mums turi patikti mūsų aplinka.

5.4.2 Bendrieji nurodymai, reikalavimai. 

Prieš pradėdamas dažymo darbus Rangovas privalo atlikti bandomojo dažymo pavyzdžius. Šiuos pavyzdžius naudoti kaip etalonus.

Visiems dažymo darbams reikalaujama penkerių (5) metų garantija, pradedant nuo objekto pridavimo eksploatacijai datos. Visus įmanomus dažymo darbus, įtrauktus pagal šią garantiją, turi atlikti dažymo darbų Rangovas, kuris taip pat atsakingas už visas su dažymu susijusias išlaidas.

Rangovas prižiūri dažymo darbų tvarką pagal statybos darbų sekos eigą.

Rangovas turi samdyti patyrusius prižiūrėtojus ir kvalifikuotą personalą. Naudojami darbo metodai turi tikti naudojamoms dažymo medžiagoms. Atliekant darbą, reikia atsižvelgti į visus faktorius, turinčius įtaką darbo rezultatams, pvz. oro sąlygas, oro temperatūrą, dažomo paviršiaus ir jo pagrindo drėgnumą, dulkėtumą ir galimybę iškraustyti dažytinas patalpas, bei visa tai registruoti į statybos darbų žurnalą.

Užbaigus darbus, Rangovas turi pateikti Užsakovui dokumentaciją, kurioje būtų nurodyti naudotų medžiagų pavadinimai, gamybos vieta, spalvų kodai ir priežiūros instrukcijos bei galimi kokybės liudijimai. Rangovas atsakingas už tinkamą darbų vykdymą.  Visi dažyti paviršiai turi atitikti patvirtintus etalonus.

Reikalavimai dangos sluoksniams

                                                                                                  Lentelė  Nr

Techniniai reikalavimai Kontrolė
Dažų dangos sluoksnių leidžiamas storis: 5 matavimai 50-70 m2 paviršiaus arba mažesnis paviršius su matomais defektais
– glaisto – 0,5 mm
– atskirų vietų užtaisymai glaistu – 2 mm (šios vietos dengiamos keliais sluoksniais, kurių storis po 0,5 mm, kitas sluoksnis dengiamas visiškai išdžiūvus prieš tai dengtam)
– dažų sluoksnio > 25 mkm

Kiekvieno sluoksnio paviršiai turi būti lygūs, be nuotekų. Dažų sluoksnis turi būti tvirtai ir tolygiai sukibęs su dengiamuoju paviršiumi.

Skirtingų spalvų dažų ar medžiagų sandūros ar jų sandūros su nedažytais paviršiais turi būti tiesios ir tikslios.

Šviesi spalva turi būti uždažoma už kampo, o tamsioji maždaug 1 mm iki kampo, nebent būtų pateikti kitokie nurodymai.Tačiau praktikoje stengiamasi skirtingą dažų sandūrą daryti vidiniame kampe.

Dažytų paviršių kokybė turi būti vertinama tik dažams visai išdžiūvus. Apdaila turi būti atlikta taip, kad paviršiuje nebūtų matinių ar blizgių dėmių.

Jei atsiranda defektų, Rangovas turi atnaujinti visą paviršių, nebent remontas būtų pakankama priemonė defektų ištaisymui.

Geologiniai tyrinėjimai, atliekami kasant tunelius

Tuneliai kasami, statant metropolitenus, tiesiant geležinkelius, au­tomobilių kelius, vandens kelius ir statant užtvankas. Kasant tune­lius po kalnų keteromis arba po upių vagomis, susiduriama su labai sudėtingomis inžinerinėmis geologinėmis sąlygomis. Todėl tenka at­likti ir labai sudėtingus inžinerinius geologinius tyrinėjimus. Inži­neriniai geologiniai tyrinėjimai, kasant tunelius, atliekami dviem sta­dijomis.

Prieš pradedant tvrinėjimus, atliekami paruošiamieji darbai: s.u­renkama literatūra, ataskaitos ir archyvinė medžiaga. Ja remiantis, sudaroma tyrinėjimų metodika, sąmata, darbų programa ir darbų vykdymo grafikas.

gruntu-tyrimai

Pirmajame tyrinėjimų etape sudaroma 1 : 10 000 mastelio inžine­rinė geologinė nuotrauka, portalų sritvse — 1 : 5000. Tyrinėjama apie 1 km pločio juosta, gręžiami 5-6 m gilesni, negu tunelio dugnas, gręžiniai. Jeigu dugne slūgso silpni gruntai, tai gręžiniai turi praeiti visą jų storymę. Portalų srityse gręžiama po tris gręžinius, toliau jie gręžiami 100-250 m atstumais vienas nuo kito (22.15 pav.). Tunelių tyrinėjimui dažniausiai taikomi geofiziniai-elektrožvalgybos metodai: elektroprofiliavimas, vertikalusis elektrinis zondavimas ir kt.

Antrajame tyrinėjimų etape, galutinai parinkus tunelio trasą, ne­aiškiose ir sudėtingose vietose gręžiami papildomi gręžiniai. Siame etape atliekami pagrindiniai lauko bandymai: statinis ir dinaminis zondavimas, grunto bandymai štampais ir kt. Laboratorijoje tiriamos grunty ir požeminio vandens savybės.

Tyrinėjimų ataskaitą sudaro aiškinamasis raštas ir grafinė me­džiaga. Grafinė medžiaga — tai tunelio trasos inžinerinis geologi­nis žemėlapis, išilginiai ir skersiniai pjūviai, lauko bandymų grafi­kai ir kt.

Inžineriniai geologiniai tyrinėjimai, tiesiant požeminius tinklus

Valymo irenginių kategorijai priklauso filtracijos ir laistymo lau­kai, dumblo aikštelės ir pan. Atliekant valymo irenginių inžinerinius geologinius tyrinėjimus, reikia nustatyti statybos vietos geologinę sąrangą ir hidrogeologines sąlygas. Hidrogeologinių tyrinėjimų me­tu reikia nustatyti požeminio vandens gyll, jo režimą, aeracijos zonos gruntų filtracines savybes. Valymo Irenginių aikštelėse gręžiniai grę­žiami 100X100 m ar 200X200 m tinklo forma. Kai požeminis vanduo ne giliau kaip 3 rn nuo žemės paviršiaus, gręžiniai gręžiami 4-5 m gylio. Jeigu požeminis vanduo giliai, tai gręžiami 7-8 m gylio gręžiniai. Kai į valymo irenginius leidžiami druskingi vandenys, reikia ištirti požeminio vandens balansą ir jo jtaką požeminio vandens mine­ralizacijai.

Inžineriniai geologiniai tyrinejimai, klojant elektros perdavimo linijas

Elektros perdavimo linijos būna dviejų tipų: orinės ir kabelinės. Kabelinės elektros perdavimo linijos klojamos giliau sezoninio jšalo ribos. Laikinos kabelinės elektros perdavimo linijos klojamos žemės paviršiuje. Orinės elektros perdavimo linijos tiesiamos ant atramų. Inžinerinių geologinių tyrinėjimų, klojant elektros perdavimo linijia trasas, yra du etapai: paruošiamieji ir detalūs.

Paruošiamieji inžineriniai geologiniai tyrinėjimai susideda iš vi­zualių elektros perdavimo linijų trasų variantų inžinerinių geologinių tyrinėjimų. Tyrinėjant atliekami žvalgymo darbai ir laboratoriniai tyrimai. Jeigu geologinės sąlygos paprastos, tai 3-5 km trasos ruože gręžiamas vienas gręžinys. Papildomi gręžiniai gręžiami tuomet, kai elektros perdavimo linijos trasa kerta natūralias ir dirbtines kliūtis, keičiasi jos kryptis. Gręžiniai esti jvairaus gylio. Po metalinių atra­my masyviais pamatais gręžiami iki 5 m gylio gręžiniai, po ge1žbeto­ninėmis ir medinėmis atramomis — 4 m. Kai atramos statomos ant polinių pamatų, gręžiami iki 7 m gylio gręžiniai.

šaltinis: http://naujienosvilniuje.weebly.com/blogas/geologiniai-tyrinejimai-atliekami-statant-tiltus